Kepti viščiukai

Nuvalyti, pasūdyti viščiukai sudedami į skardą, storai išteptą sviestu, pridedama morkų ir kepama, palaistant atsiradusiomis sultimis, kol gražiai iš visų pusių apkepa (nereikia visai iškepti). Tada viščiukai perpjaunami į 2-4 dalis, gautieji gabalai tvarkingai sudedami į stiklainius ir užpilami tais pačiais perkoštais riebalais, kuriuose kepė. Nereikalingi kaulai pašalinami. Į stiklainį tarp mėsos gabalų įdedama nuvalytų prieskoninių daržovių, peiliuku supjaustytų morkų. Į kiekvieną stiklainį (1 1 talpos) dar įpilama po 50-75 g tirpyto sviesto. Jei viščiukai buvo kepti įdaryti, įdaras sudedamas ant dugno. Stikliniais dangteliais uždaryti arba pri­dengti metaliniais dangteliais stiklainiai kaitinami 105°C tempe­ratūroje:1 1 talpos stiklainiai – 40 min.

kepti visciukai

Iškaitinti stiklainiai tuoj hermetiškai uždaromi ir atšaldomi.

Sterkas – puikus priešininkas

Nenoriu būti banalus, bet pakartosiu visiems seniai žinomą tiesą: sterkus spiningautojai iš tiesų pradėjo sėkmingai gaudyti tik tada, kai pasirodė guminukai. Žinoma, ir anksčiau buvo spiningo meistrų, viliojančių šias žuvis pailgomis siauromis pilkerius primenančiomis blizgutėmis ar kitais masalais. Tačiau iš tiesų, kol neturėjome minkštųjų masalų, tiek sterkininkų, kiek yra dabar, nebuvo.

Tais laikais svarbiausias žvejų ginklas buvo dugninė meškerė su užkabinta nedidele saulažuve arba trumpa meškerėlė su didele avižėle, “paskaninta” sliekų kuokštu ar žuvytės gabaliukais. Tokias avižėles žvejai vadina “pulkomis”. Ir nors dugninė meškerė ir “pulkos” – populiarios iki šiol, tačiau nekonservatyviai nusiteikę meškeriotojai vis dažniau griebiasi spiningo ir minkštųjų masalų. Beje, tiek lenkų, tiek vokiečių spaudoje sterkams skiriama daug dėmesio. Amerikiečiai net leidžia specialų žurnalą “Walleye” (taip vadinamas jų vandenyse gyvenantis mūsų sterko pusbrolis Stizostedion vitreum). Apskritai reikėtų pabrėžti, kad šių žuvų žūklės taktika spiningu į Europą atkeliavo iš Amerikos. Čia ji kiek buvo patobulinta, nes mūsiškis sterkas šiek tiek tingesnis, šiek tiek kitoks jo gyvenimo būdas, tačiau esmė liko ta pati.

Lietuvaičiai taip pat nieko nauja neišrado ir sterkus žvejoja taip kaip ir daugelis kitų šalių žvejų. Vartydamas Europos meškeriotojų literatūrą, radau daug straipsnių, kuriuose sterkus siūloma gaudyti vobleriais ar besisukančiomis blizgutėmis. Kartais susidaro įspūdis, jog autoriai rašo tik tam, kad galėtų užpildyti tuščius puslapius. Nenoriu peikti užsienio kolegų, tačiau kai kalbama apie šių žuvų žūklę besisukančiomis blizgutėmis neminint konkretaus vandens telkinio, metų ar paros laiko, darosi labai jau keista.

Dar labiau stebina, kai palygini, kokiais įrankiais siūloma žvejoti sterkus. Apie valus pripasakota visko – vieni pataria naudoti pintą, kiti – paprastą ryškiai oranžinį ar geltoną valą. Spiningų akcijų, ilgių išvardyta tiek, kad supranti, jog sterkus galima žvejoti praktiškai visais spiningais, kokie tik gali būti. Be abejo, kiek žvejų, tiek nuomonių. Tačiau jei jau kalbame apie sterką, tai šiuo atveju pernelyg daug dėmesio į įvairias improvizacijas nekreipiu, nes šių žuvų žūklė spiningu per daug specifinė, kad galima būtų laisvai “klajoti po pievas”. Čia daugiau taisyklių nei gaudant lydekas ar ešerius ir laikytis jų verta. Priešingu atveju galite mėtyti masalą kiauras dienas ir kartoti magišką žodį “nekimba”, nors iš tiesų kibo ir labai gerai, tik jūs to net nepastebėjote.

sterkas Continue reading Sterkas – puikus priešininkas