Nenoriu būti banalus, bet pakartosiu visiems seniai žinomą tiesą: sterkus spiningautojai iš tiesų pradėjo sėkmingai gaudyti tik tada, kai pasirodė guminukai. Žinoma, ir anksčiau buvo spiningo meistrų, viliojančių šias žuvis pailgomis siauromis pilkerius primenančiomis blizgutėmis ar kitais masalais. Tačiau iš tiesų, kol neturėjome minkštųjų masalų, tiek sterkininkų, kiek yra dabar, nebuvo.
Tais laikais svarbiausias žvejų ginklas buvo dugninė meškerė su užkabinta nedidele saulažuve arba trumpa meškerėlė su didele avižėle, “paskaninta” sliekų kuokštu ar žuvytės gabaliukais. Tokias avižėles žvejai vadina “pulkomis”. Ir nors dugninė meškerė ir “pulkos” – populiarios iki šiol, tačiau nekonservatyviai nusiteikę meškeriotojai vis dažniau griebiasi spiningo ir minkštųjų masalų. Beje, tiek lenkų, tiek vokiečių spaudoje sterkams skiriama daug dėmesio. Amerikiečiai net leidžia specialų žurnalą “Walleye” (taip vadinamas jų vandenyse gyvenantis mūsų sterko pusbrolis Stizostedion vitreum). Apskritai reikėtų pabrėžti, kad šių žuvų žūklės taktika spiningu į Europą atkeliavo iš Amerikos. Čia ji kiek buvo patobulinta, nes mūsiškis sterkas šiek tiek tingesnis, šiek tiek kitoks jo gyvenimo būdas, tačiau esmė liko ta pati.
Lietuvaičiai taip pat nieko nauja neišrado ir sterkus žvejoja taip kaip ir daugelis kitų šalių žvejų. Vartydamas Europos meškeriotojų literatūrą, radau daug straipsnių, kuriuose sterkus siūloma gaudyti vobleriais ar besisukančiomis blizgutėmis. Kartais susidaro įspūdis, jog autoriai rašo tik tam, kad galėtų užpildyti tuščius puslapius. Nenoriu peikti užsienio kolegų, tačiau kai kalbama apie šių žuvų žūklę besisukančiomis blizgutėmis neminint konkretaus vandens telkinio, metų ar paros laiko, darosi labai jau keista.
Dar labiau stebina, kai palygini, kokiais įrankiais siūloma žvejoti sterkus. Apie valus pripasakota visko – vieni pataria naudoti pintą, kiti – paprastą ryškiai oranžinį ar geltoną valą. Spiningų akcijų, ilgių išvardyta tiek, kad supranti, jog sterkus galima žvejoti praktiškai visais spiningais, kokie tik gali būti. Be abejo, kiek žvejų, tiek nuomonių. Tačiau jei jau kalbame apie sterką, tai šiuo atveju pernelyg daug dėmesio į įvairias improvizacijas nekreipiu, nes šių žuvų žūklė spiningu per daug specifinė, kad galima būtų laisvai “klajoti po pievas”. Čia daugiau taisyklių nei gaudant lydekas ar ešerius ir laikytis jų verta. Priešingu atveju galite mėtyti masalą kiauras dienas ir kartoti magišką žodį “nekimba”, nors iš tiesų kibo ir labai gerai, tik jūs to net nepastebėjote.
Sterkų žūklė nėra tokia dinamiška kaip ešerių ar lydekų, tai monotoniškas dugno “badymas”, daug metimų, mažai judėjimo, nors iš tikrųjų tai nėra absoliuti tiesa, o tik toks dažnai literatūroje aprašomas sterkininko įvaizdis, bet apie tai kiek vėliau. Lankantis Švedijoje, teko kalbėtis su tenykščiais žvejais. Pasirodo, pietinės Švedijos ežeruose sterkų gana daug, tačiau daugelis šios šalies spiningautojų jų nežvejoja, nes, pasak švedų, tai sunkiai įkandama žuvis. Iš pradžių nieko nesupratau. Kaip čia taip? Sterkų pilna, o žvejai jų negaudo. Tik vėliau, kai vieną dieną visiškai nekibo, išsiaiškinau, kas ir kaip. Švedai žvejai (na, gal ne visi) pernelyg nesivargina. Mes paplušėję per penkias valandas vis dėlto sugebėjome ištraukti iš vandens kelias lydekas, o švedai, pamėtę blizges penkiolika minučių, numojo į viską ranka ir patraukė kranto link. Žodžiu, dvidešimt minučių plaukimo iki žūklės vietos, penkiolika minučių žvejybos ir vėl trečdalis valandos grįžimo namo. Nėra jokios abejonės, kad taip meškeriojant nė vienas sterkas neužkibs. Šią žuvį reikia “išprašyti” iš vandens (kaip sako lenkai, “išarti”), ir tai ne keliolikos minučių reikalas. Bet jei pavyko surasti sterkų telkimosi vietą ir pritaikyti masalą (jo dydį, spalvą, plaukimo pobūdį), jei šios žuvys aktyvios, tai dienos normą gali pasisekti įvykdyti per pusvalandį. Tačiau prieš tą lemtingąjį pusvalandį gali tekti dvi valandas gerai paplušėti. Apskritai, norint sužvejoti sterką, reikia bent šiek tiek žinoti apie šių žuvų įpročius.
Bendrais bruožais apibūdinti sterkų buveines nesunku. Tvenkiniuose (apie upes šį kartą nekalbėsiu, nes nuo spalio 1 d. sterkus telieka gaudyti tik Nemune, aukščiau Kauno marių) šios žuvys beveik visada renkasi vietas buvusioje upės vagoje. Jos telkiasi ant vagos krašto, šlaito nuolydžio, jo apačioje, kartais viršuje. Sterkai gyvena buvusio miško ar sodo kelmynuose, palei užlietus senus kelius ir buvusių namų pamatus. Paprastai šių žuvų buveinės – tai gilios (kartais gilesnės nei 8 metrai) vietos. Štai tokias bendras pastabas galima rasti tiek žūklės vadovėliuose, tiek įvairiuose straipsniuose apie sterkų žūklę. Tai tiesa, bet kiekvieno tvenkinio, upės ar ežero viename straipsnyje neapžvelgsi, o bendros charakteristikos yra tik pažintinės, neretai jokios apčiuopiamos naudos neduoda – rask, žmogau, kur kažkokiame tvenkinyje kažkada buvo namas, kur iškirstas miškas, kuris buvusios upės vagos šlaitas kietas, žvyruotas, o kuris minkštas, dumblėtas. Turint gerą echolotą, kelias dienas paplaukiojus mažesniame tvenkinyje, susidaryti bendrą vaizdą įmanoma, tačiau tokį gigantą kaip Kauno marios tyrinėti vis tiek teks visus metus. Be abejo, kiekviename vandens telkinyje yra tokių vietų, kur sterkai laikosi nuolat. Jas gerai žino žvejai, jas išduoda plaukiojimo priemonių gausa ir t.t., bet apie tai šiame straipsnyje nenoriu kalbėti. Yra daug būdų išsiaiškinti, kur sterkai kimba, kokiuose vieno ar kito telkinio rajonuose jie užsibūna dažniau, todėl tuščiai gadinti popierių smulkiai meniškai pasakojant, kaip reikia apklausti kolegas ar ant kranto sutiktus žvejus, nematau tikslo.
Kur kas įdomesnis yra pats sterkas, jo elgsena, kibimo ypatumai, nes kartais to neįvertina net patyrę meškeriotojai, o tada klaidos neišvengiamos. Sterkai gyvena pagal gana įdomią schemą. Jau rašiau, kad jų buveinės – tai gilokos – 6- 8 ir daugiau metrų – vietos su nelygiu, duobėtu, tačiau kietu dugnu. Galima sakyti ir taip: ten, kur sterkai, dažniausiai yra ir karšių, tačiau neverta šių plėšrūnų ieškoti dumblo dugno vietose, nes jų sterkai tikrai nemėgsta, tad ten, kur karšiai, ne visada būna sterkų. Tokiame gylyje gyvendamas sotus nebūsi. Smulkmės čia mažai, kartais gal ir pasirodo vienas kitas pūgžlys, o dugno save gerbiantis sterkas neknisa ir uodo trūklio lervų ar vėžiagyvių nerenka. Taigi sotūs ar alkani sterkai tupi savo giliose buveinėse. Bet kuriuo atveju jie nėra abejingi aplinkai. Šios žuvys visada reaguoja į tai, kas vyksta aplink. Kartais šalti atmosferos frontai ar staigūs ir dažni slėgio pasikeitimai sumažina keliom dienom jų apetitą, tačiau jei guminukas keletą kartų jam praplauks pro nosį, šis plėšrūnas neišlaikys. Ne visada sterkas puola iš alkio, dažnai jis nori nubausti už tai, kad kažkas per daug arti išdrįso prisiartinti. Tas atstumas irgi priklauso nuo oro. Jei oras netikęs, net ir metras gali būti per didelis atstumas. Geromis, nesikeičiančio oro, dienomis sotus sterkas jau domisi tuo, kas vyksta 1,5 – 2 metrus aplink jį, na, o alkanam sterkui ir 4 metrai nėra daug. Šie plėšrūnai negali visą laiką tupėti savo slėptuvėse, nes ten nedaug maisto, todėl medžioti jie plaukia arčiau kranto, kur daug daugiau smulkmės. Medžioklė paprastai prasideda vakarop. Tada žuvys tampa aktyvesnės, pasirodo seklesniuose vandenyse, arčiau, griebia ne vien besileidžiantį masalą, kartais net ne prie dugno. Tokiu metu, jei žuvys labai aktyvios, gal ir būtų galima jas žvejoti vobleriais ar sukriukėmis, tačiau nemanau, jog verta. Ne visada sterkai aktyviai medžioja, o žvejojant minkštaisiais masalais bet kuriuo atveju jį galima pakišti žuviai, ir nesvarbu, ar ji ant šlaito ar apačioje, ar viršuje, ar atplaukusi arčiau kranto. Jei sterkai vakare medžioja, tai neretai ir saulei nusileidus jie keliolika metrų nuo kranto gainiojasi žuveliokes. Tačiau kas jiems šaus į galvą naktį, nuspėti sunku. Kartais jie grįžta namo, kartais pasilieka prie kranto, bet nesimaitina, kartais visą naktį aktyviai ieško grobio ir tik paryčiui grįžta atgal. Rytinis sterkų elgesys irgi priklauso nuo to, ką jie veikė naktį. Jei naktį sterkai praleido prie kranto, tai anksti ryte jie kurį laiką aktyviai medžioja. Jei naktį praleido savo nuolatinėse buveinėse, tai rytinė medžioklė pakrantėse prasideda kiek vėliau, nes šiems plėšrūnams tenka dar atplaukti į medžioklės plotus. Bet jei naktį sterkai audringai puotavo, tai anksti ryte jie kaip visi padorūs “baliauninkai” grįžta namo. Taigi tokia būtų sterkų elgsenos schema. Bet ne visada ir ne visur sterkai pasirodo prie pakrančių. Jei netoli jų buveinės yra neblogas medžioklės plotas, kurių galų vilktis ilgesnį kelią prie kranto, paėsti galima ir netoliese. Aklai vadovautis bet kokiomis žuvų elgsenos schemomis nereikėtų, bet šį bei tą žinoti verta. Tokie dalykai labai padeda numatyti būsimus veiksmus, kai pirmosios žūklės valandos yra bevaisės. Daugelis meškeriotojų yra pastebėję kibimo cikliškumą. Vienais metais šios žuvys kimba gerai ir didelės, kitais-vangiai, laimikiai dažnai būna neimamo dydžio. Kaip tai paaiškinti, nežinau, tačiau apie vieną dalyką norėčiau trumpai papasakoti.
Dėl natūralios “ekspansijos” ir žuvivaisos sterkų populiacija Nemune, Kuršių bei Kauno mariose ir kai kuriuose ežeruose turėtų didėti. Turėtų, bet ar didėja, sunku pasakyti. Dabar Kauno mariose žvejų verslininkų laimikiai gausūs, tačiau sterkai nedideli. Ar labai intensyvi Kuršių bei Kauno marių eksploatacija nėra pražūtinga šių plėšrūnių populiacijai, išsiaiškinti labai sunku. Juk ne visi žvejai verslininkai sąžiningai dirba, ne visi laikosi kvotų, o kad taisyklių nepaisoma, įrodymų daug ieškoti nereikia. Kiekvieną dieną turguje galima nusipirkti kur kas mažesnių nei 46 cm ilgio sterkų. O gal mums vienos normos, jiems-kitos? Antroji priežastis – Nemuno brakonieriai, blizgėmis gaudantys sterkus nuo lizdų per nerštą. Tada sužvejojami vien tik patinai. Žvejyba nesudėtinga – kaišioja brakonieriai sau pakrantėse ant ilgo koto prikabintą pjautine blizge ir ima sterkus vieną po kito. Iki šių metų jų net brakonieriais negalima būdavo vadinti, nes tokia žūklė nebuvo draudžiama.
Dabar padėtis kiek pasikeitė, nes per sterkų nerštą Nemuno žemupyje spiningauti draudžiama. Ne visi tokie šių žuvų naikintojai žvejoja blizgėmis. Labai dažnai pakrantėse gali pastebėti ir kabliautojų, kuriems užtenka svarelio ir kelių neįsivaizduojamo dydžio trišakio. šiems draudimas pasirodyti arčiau nei 50 metrų prie vandens apskritai galioja visus metus. Bet argi labai jo paisoma? Negi tokie grobuonys gali praleisti tą momentą, kai be vargo galima prisiplėšti vertingų ir brangių žuvų. O juk sterkų žūklė per jų nerštą iš tiesy yra labai žalinga šių žuvų populiacijai – tada išgaudomi patinėliai, saugantys ir vėdinantys ikrus, o be priežiūros paliktus ikrus užneša dumblas, juos suryja menkavertės žuvys. Tačiau visi pseudoblizgiaulojai ir kabliautoiai yra šventuoliai, palyginti su “elektrikais”, kuriems sterkų nerštas – masinės “psichozės” laikotarpis. Paklauskit klaipėdiečių ar šilutiškių, kas dedasi tada naktimis, išgirdę atsakymą, ilgam žado neteksite.
Apskritai sterkų populiacija turėtų didėti. Taip jau gamta sutvarkė sterkams kai kuriuose vandens telkiniuose sukurdama geresnes sąlygas nei jų artimiausioms konkurentėms lydekoms. Paimkime kad ir Nemuną. Jei žiema sausa, be sniego, jei pavasario potvyniai kovo ar balandžio mėnesiais nedideli ir vanduo neužlieja didelių plotų, lydekos turi labai nedaug nerštaviečių, todėl po kelerių metų jų populiacija sumažėja. O sterkams tai visai nė motais. Jie neršia ant kieto grunto ir žemas vandens lygis jiems visai netrukdo. Panaši situacija yra ir tvenkiniuose. Tvenkinio gyvavimo pradžioje vanduo būna gana skaidrus, augalijos pakanka, todėl jo vandenis okupuoja lydekos. Bėgant laikui, vanduo vis drumzlėja. todėl mažėja tų augalų, kuriems reikia daug šviesos, lydekos praranda dalį nerštaviečių, dėl to jų mažėja. Tai tikįnaudą sterkams Jie gerai jaučiasi drumstame vandenyje, jiems pakanka nerštaviečių, galų gale tvenkiniuose juos sunkiau randa meškeriotojai. Mažėjant lydekoms, daugėja sterkų, nes nebėra konkurencijos. Tokį reiškinį galima buvo stebėti ne viename Lietuvos tvenkinyje, kuriame kažkada buvo įleista sterkų, tačiau nepasakyčiau, kad taip yra dabar.
Gamtos dėsnius labai pakoregavo žmogus – daugelyje tvenkinių neliko nei sterkų, nei apskritai jokios normalios žuvies. Natūrali sterkų “ekspansija” vyksta ne visuose tvenkiniuose. Ten, kur dugnas dumblinas, kur netinkamas deguonies kiekis, karaliauja lydekos, todėl negalima tvirtinti, kad kiekviename tvenkinyje po kiek laiko bus daug sterkų, o lydekų mažai. Kad ir kokie būtų dabartiniai mūsų vandenys, vis dėlto esu įsitikinęs, kad po kelerių metų sterkų žūklės plotai gerokai išsiplės. Ežerų nuomininkai, tikrai besirūpinantys savo vandenimis, gana intensyviai veisia šias žuvis. Gerai prižiūrimuose ežeruose po kurio laiko išties galima bus smagiai pažvejoti, nes mitybos bazė kai kuriuose ežeruose daugiau nei puiki. Mažų, menkaverčių žuvų apstu ir įleistiems sterkams “ganytis” tikrai yra kur. Bet grįžkime prie šių nuostabių žuvų žūklės.
Jau susitarėme, kad tvenkinyje ieškosime sterkų. Orientyrai aiškūs, tačiau to negana. Jei žvejojame iš valties, o joje dar yra echolotas, tai užduotis palengvėja bent dešimt kartų, nes tada visai nesunku rasti ir buvusios upės vagą, išsiaiškinti, koks jos dugnas, galų gale tas ekranas parodo, ar yra žuvy. Bet ne visi turi echolotus, o kai kuriems žvejams apskritai nepatinka apsikrauti elektronika. Natūralios žuvies ieškojimas turi ir paslapties daugiau, ir pats kažkaip geriau jautiesi, kai be jokios pagalbos randi tai, ko ieškai, nors laiko ir jėgų reikia daugiau. Apskritai jei ateities echolotai rodys ne tik dugną, žuvis, bet irįkurią puse, kokios spalvos ir formos masalą mesti, žvejyba praras bet kokią prasme. Teliks pramonė. O juk paslaptis daug ką reiškia, nes tai vienas iš banginių, kuriuo tvirtai remiasi daugelio žvejų “filosofija”. Sterkas – paslaptinga žuvis, bet ne tokia, kad apie ją būtų galima kurti mistines istorijas. Sterkai tokie patys kaip ir kitos žuvys – nei gudresnį , nei kvailesni. Tik jų gyvenimo būdas keistas, todėl ir žvejoti reikia visai kitaip. Negaliu tvirtinti, kad tie žvejai, kurie ir traukia, meta ir traukia, niekada nepagaus sterko. Kada nors ši žuvis vis tiek užkibs, bet tai bus tik atsitiktinis laimikis, o atsitiktinumai nėra dažni nuolatinė, tikslinė šių plėšrūnu žūklė su tuo nieko bendra neturi.
Taigi žinome sterkų vietas ir pradedame JŲ žūkle, bet neturime jokių žinių, ar jie kimba ar ne, vadinasi, reikia tai išsiaiškinti. Jei ilgai ir nuobodžiai “badysime” guminukais dugną vienoje vietoje, tai iš to gali nieko ir neišeiti – dvi tris valandas praledę tarp ir nesužinosime, kibo ar ne. Sterkų reikia ieškoti, nes ne kiekvienoje buvusios vagos vietoje jie tuo molu būna, ne kiekvienoje duobėje tupi. Šios žuvys gyvena būriais ir tik pačios didžiausios ta vienatvę. Sterkų būrys elgiasi labai įvairiai. Kartais “sėdi” vienoje vietoje, kurioje, neaišku, kartais keliauja, kur, taip pat nelabai aišku. O juk mūsų tikslas ir yra surasti tą būrį, todėl pernelyg ilgai vienoje vietoje užsibūti neverta. Keliolika metimu – ir galima keliauti toliau, “tikrinti” kitą buvusios upės vagos ruožą ar kitą duobę. Tie keliolika metimų taip pat turi būti nevienodi, nes ten, kur žvejojame, sterkų gali būti, bet jiems paprasčiausiai nepatinka mūsų masalas – gal jo dydis, bet dažniausiai spalva.
Taip, taip, spalva! Nors vanduo drumstas, nors gylis didelis, bet guminuko spalva sterkui labai svarbi. Skeptikai kiek nori gali tvirtinti, kad tokiame gylyje visos spalvos supanašėja, susilieja – raudona juoduoja, geltona pilkėja ir t.t. Tikri sterkininkai tokias teorijas nekreipia dėmesio, nes jiems praktika daug kartų įrodė kad sterkai skiria spalvas ir yra joms labai išrankūs. Pataikei spalvą – jauti malonų stuktelėjimą, nepataikei – “tuščias ramsas”. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad spalvos vandenyje keičiasi – juo giliau, juo tamsiau, juo labiau kinta masalo spalva. Mes matome vienokius riperius, sterkai – visai kitokius. Tačiau net dideliame gylyje geltonas, žalias ar rausvas guminukas neatrodo vienodai. Norint tuo įsitikinti nebūtina giliai nerti ir stebėti, kas ir kaip, ar remiantis fizikosos dėsniais daryti esmines išvadas. Visai pakanka ir to kad jūsų dėžutėje trūktų kokios nors spalvos masalo, kai šalia žvejojantis draugas turi visą komplektą. Ta trūkstama spalva ir gali būti tądien labiausiai žuvų graibstoma. Taip jau yra, nes Merfio dėsniai žvejojant galioja visada ir visi vienu metu. Norit tikėkit, norit ne bet tai ne mano fantazijos vaisius, o karti patirtis. Kiekvienais metais dėl to nusvylu nagus. Gali kabinti ką tik nori traukti kaip tik patinka, bet neįtiksi sterko skoniui, galėsi džiaugtis tik kolegos laimikiais. Be abejo, yra dienų, kai sterkai griebia ne tik vienos spalvos masalus, tačiau visada reikia būti pasiruošus blogiausiam.
Nesupraskite manęs klaidingai, visai nesiūlau pirkti tūkstančių visų vorykštės spalvų guminukų. To tikrai nereikia. Yra keliolika pagrindinių spalvų derinių, kuriuos mėgsta sterkai, ir jų visiškai pakanka. Be to. vienos spalvos labiau juos vilioja rudenį ar pavasarį, kitos – vasarą. Bet tų reikalingų spalvų gama turi būti visa. Tai jau taisyklė. Taigi keliolika metimų, dažnai keičiant masalą vienoje vietoje, keliolika – kitoje, kol sulauksite to išganingojo stukt. Va tada šioje vietelėje galima apsistoti ilgesniam laikui, nes sterku čia yra ir jie jūsų masalu domisi. Gali būti, kad tas stuktelėjimas bus vienintelis, o gali pasisekti ištraukti keletą visai padoriu žuvų. Tačiau bet kuriuo atveju, jei sterkai domisi masalu, tai jau gerai. Visa kita – tik technikos ir įrankių reikalas.
Štai šioje vietoje ir norėčiau pereiti prie žūklės jrankių, nes sėkminga sterkų žūklė nuo jų labai priklauso. Turbūt nėra nė vienos tokios plėšriosios žuvies, kurios žūklei reikėtų specialiai pritaikytų įrankių. Jau seniai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos meškeriotoja ieško geriausių sprendimų, stengiasi išsirinkti spiningus, o jei tokių neranda, tada rekonstruoja, perdirbinėja turimus įrankius. Taip elgtis skatina patys sterkai, tiksliau labai savotiškas jų kibimas. Kaip mes traukiame guminuką? Ogi 98 % atvejų šokdiname jį virš dugno – pakeliame. leidžiame jam nusileisti ant dugno, pakeliame ir vėl nuleidžiame. Tik tada, kai sterkai labai aktyviai medžioja netoli pakrančių (vėlai vakare, naktį ar anksti ryte), galima naudoti kitą traukimo techniką ir net kitus masalus, pavyzdžiui, voblerius ar blizgutes. Kaip griebia sterkas? Ir vėl 98 % atvejų žuvys puola tik besileidžiantį dugno Iink guminuką. Kitaip šie plėšrūnai kimba tik aktyviai medžiodami netoli pakrančių. Besileidžiantį guminuką sterkas griebia labai atsargiai. “Atsargiai” nėra labai tikslus pasakymas. Sterkas nėra atsargus, jis greičiau apsukrus – čiumpa besileidžiantį guminuką kartais už uodegos, kartais už galvos, kartais muša ar net stumteli jį. Jei per tą sekundę ar net jos dalį meškeriotojas nesureaguoja, žuvis vikriai paleidžia masalą. Tik nesitikėkite, kad jis užkibs pats, į tokius kietus žabtus kabliukai patys neįsikerta. Jei atidžiai skaitėte tai, ką čia parašiau, tai tikriausiai supratote, kad spiningas skirtas ne tik tam. kad galėtume užmesti masalą ir jį traukti. Spiningas turi parodyti ir tą momentą, kada guminukas nusileidžia ant dugno, o svarbiausia – perteikti meškeriotojui tą trumpą akimirką, kai sterkas grybšteli masalą.
Štai todėl ir akcentavau, kad įrankių sterkų žūklei bet kaip pasirinkti negalima, nes nesilaikydami tam tikru taisyklių jūs apskritai nieko nepajusite nepamatysite nei vieno sterko grybštelėjimo. Be abejo, daugelis iš jūsų gali pasakyti: kaip noriu, taip ir žvejoju, naudoju tokius spiningus, kokie man patinka, ir nemanau, kad čia reikėtų laikytis kokių nors taisyklių ar vadovautis kitų žvejų patarimais. Prieš dešimtį metų ir aš buvau tokios nuomonės ir maniau, kad jei moki meškerioti, tai bet kokią plėšriąją žuvį bet kokiu spiningu sužvejosi ir ištrauksi. Tačiau tos pirmosios sterkų žūklės buvo visiškai nevaisingos. Ir vėliau buvo nemažai paklydimų, ieškojimų metų, kol pagaliau visa sistema “Spiningas – rite – valas – masalas” tapo tokia patikima, kokia ir turi būti. O tai žvejojant sterkus yra labai svarbus veiksnys.